Imbiero milteliai - maltas džiovintas imbieras

Naudingiausias dalykas, kurį verta žinoti apie imbiero miltelius, yra tas, kad tai nėra šviežias imbieras be vandens. Džiovinimas jį tikrai pakeičia. Šviežio imbiero aštrų, ryškų, beveik citrininį karštį daugiausia neša gingerolis; džiūdamas jis didele dalimi virsta šogaoliu, kuris karštas kitu registru - giliau, apvaliau, lėčiau ateina ir lėčiau išeina. Aromatinės viršutinės gaidos, dėl kurių šviežias imbieras kvepia žaliai ir citrusiškai, didžia dalimi dingsta.

Praktinė pasekmė ta, kad jie nėra pakeičiami vienas kitu nė viena kryptimi. Įdėjus miltelių ten, kur reikėjo šviežio, keptuvėje gauni drumzliną šilumą vietoj ryškumo. Įdėjus šviežio į meduolius gauni drėgmės ir ploną, aštrų karštį ten, kur norėjai to gilaus, atkaklaus švytėjimo. Receptai, nurodantys vieną iš jų, paprastai turi omenyje būtent jį, o plačiai gaminanti virtuvė nori abiejų.

Ką džiovintas imbieras valdo visiškai - tai kepiniai. Meduoliai, imbieriniai sausainiai, parkin, speculaas, moliūgų pyragas ir kalėdinis pyragas visi ant jo pastatyti, ir nė vienas neveikia su šviežiu. Jis yra mišrių prieskonių ir moliūgų prieskonių mišinio pamatas, garam masalos ir kiniško penkių prieskonių mišinio, marokietiško ras el hanout ir jemenietiško tipo mišinių, naudojamų visame Arabijos pusiasalyje. Jis taip pat tolygiai pasiskirsto sausame mišinyje taip, kaip tarkuota šviežia šaknis negali.

Jis puikus gėrimuose. Imbieras, įmaišytas į karštą pieną ar arbatą, šaltuoju metų laiku yra įprasta paguoda visame Egipte ir platesniame regione, jo vieta yra sahlabe, ir jis yra daugybės šiltų žiemos gėrimų pagrindas. Ketvirčio šaukštelio puodeliui paprastai visiškai užtenka - jis koncentruotesnis, nei žmonės tikisi, ir dar minutę ar dvi po paragavimo vis stiprėja.

Imbieras yra šakniastiebis, kaip ir ciberžolė, ir artimas jos giminaitis: Zingiber officinale, požeminis stiebas, o ne šaknis, nors visi vadina jį šaknimi. Jis kilęs iš jūrinės Pietryčių Azijos ir buvo vienas pirmųjų prieskonių, iškeliavusių į vakarus prekybos keliais bei pasiekusių Viduržemio jūros pasaulį antikoje. Dabar jis auginamas visose atogrąžų šalyse, ir tai nėra egiptietiškas augalas.

Sūrioje virtuvėje Egipte jis mažiau ryškus nei Persijos įlankoje ar Pietų Azijoje, bet pasirodo mėsos ir vištienos prieskonių mišiniuose, kai kuriuose žuvies patiekaluose ir bendruose mišiniuose, sveriamuose attarin krautuvėlėje. Levante ir Arabijos pusiasalyje jis kur kas svarbesnis, ir jis natūraliai dera su cinamonu, kardamonu ir gvazdikėliais, jau esančiais mūsų serijoje.

Verdamuose patiekaluose naudok jį anksti, o ne vėlai, kad karštis įsilietų, ir būk truputį santūrus, kol nepažįsti indelio - džiovinto imbiero stiprumas tarp partijų svyruoja labiau nei daugumos prieskonių. Kepdamas laikykis recepto: meduolių kiekiai atrodo bauginantys ir yra teisingi.

Imbieras turi itin ilgą tradicinio naudojimo istoriją virtuvėje ir karštuose gėrimuose Egipte, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje, ir tai čia pateikta kaip tos istorijos aprašymas, o ne teiginys apie sveikatingumą; tai nėra medicininis patarimas.