Lauro lapai - vientisi

Lauras yra mažiausiai efektingas dalykas šioje serijoje ir vienas tų, be kurių sunkiausia apsieiti. Niekas, valgydamas patiekalą, nesako, kad jis skanauja lauru. Palik jį nuošalyje ruošdamas sultinį, ir kažkas bus plokščia taip, kad net neįvardysi. Jis veikia po kitais skoniais, o ne šalia jų, tad jį lengva nuvertinti ir lengva pamiršti nusipirkti.

Lapas yra iš Laurus nobilis, Viduržemio jūros lauro - tankaus visžalio medžio, augančio aplink visą baseiną, taip pat ir Egipte. Džiovinti lapai standūs, matiniai, alyvuogių žalumo, ir jie lūžta, o ne linksta. Sutrink vieną, ir kvapas dervingas bei vėsus, truputį panašus į eukaliptą, su kažkuo gėlišku ir vos kartoku už jo. Ta vėsi gaida yra eukaliptolis - tas pats junginys, kuris dalį charakterio duoda rozmarinui ir kardamonui.

Lauras neįprastas tuo, kad jam reikia laiko ir skysčio. Dauguma prieskonių atiduoda savo skonį karštoje keptuvėje per mažiau nei minutę. Lauras taip beveik nieko neatiduoda. Jo junginius lėtai ištraukia virimas, todėl jo vieta yra sultinyje, sriuboje, troškiniuose, pupelėse, pomidorų padaže ir ryžiuose, ir todėl greitai keptame patiekale jis nuveikia labai mažai. Dvidešimt minučių yra riba, nuo kurios jis ima reikšti; valanda geriau.

Egiptietiškoje virtuvėje lauras keliauja į mėsos sultinį, į fattą, į kawari ir kitus ilgai verdamus patiekalus, taip pat į puodą, kai mėsa verdama kitam patiekalui. Aplink Viduržemio jūrą jis yra bouquet garni kartu su čiobreliu ir petražole, ragu, pupelių patiekaluose, marinavimo sūryme ir žuvies virimo skystyje. Su produktų spinta jis susijęs ir dėl kitos priežasties: vientisi lapai tradiciškai kišami į miltų, ryžių ir ankštinių talpyklas.

Praktinės taisyklės trumpos. Vienas ar du lapai šeimos dydžio puodui. Dėk juos anksti, kad turėtų laiko padirbėti. Prieš patiekdamas išimk, nes džiovintas lauro lapas lieka standus ir aštriabriaunis, kad ir kiek virtų, ir perkąsti jį tikrai nemalonu. Ir netrupink jų į patiekalą, kurio negalėsi perkošti - dėl tos pačios priežasties.

Kokybė čia matoma labiau nei daugumoje prieskonių. Geras džiovintas lauras vis dar žalsvas ir lūžta švariai; senas nublanko į pilkšvai rudą, prarado beveik visą kvapą ir yra beveik nenaudingas - tai tas klasikinis indelis, kuris penkerius metus stovi spintelėje ir nieko neduoda. Prieš naudodamas patrink lapą tarp pirštų. Jei jis niekuo nekvepia, niekuo ir neskanaus.

Šis lapas neša daugiau kultūrinio svorio nei bet kuris kitas šioje serijoje. Lauro vainikas buvo graikų ir romėnų pergalės ženklas, nešiotas čempionų ir poetų, o žodis laureatas jį tebeneša. Jis buvo pašvęstas Apolonui, o antikiniai šaltiniai pasakoja, kad Delfų žynė prieš pranašaudama kramtydavo laurą. Labai nedaug virtuvės produktų turi tokią istoriją.

Lauras Viduržemio regione tradiciškai dedamas ir į šiltus gėrimus šaltu oru, ir tai čia pateikta kaip to papročio aprašymas, o ne teiginys apie sveikatingumą; tai nėra medicininis patarimas.